Mes darome tai, ką norime daryti. Jokios prievartos tame negali būti, nebent yra toks tikslas.

Mes visi savanoriškai pasineriame į šią kelionę, sudarydami bendrą simbiozinę plotmę. Mes veikiame tarsi vienas kūnas, reaguodami į į dirgiklius ir papildydami vienas kitą.

Kuriant performansą, tenka nuolat prigauti save bandymu surežisuoti konkretų scenarijų.

Natūralu, nes mes mąstome vaizdais. Tačiau svarbu neprisirišti prie vieno vaizdo, leisti jam keistis, nebandyti dekoruoti. Vidinis režisierius vis stengiasi viskam surasti savo vietą, tačiau dažniausiai tos vietos nesusiderina su realybe. Tuomet įvyksta konfliktai, nusivylimai, kad viskas eina ne pagal planą.

Svarbu ne tik nesusitapatinti su įsivaizdavimu, bet ir nesuvaržyti kitų žmonių. Be abejo, tu gali

būti žmogus - idėjininkas, ant kurio pečių laikosi visi performanso griaučiai, tačiau žmogaus - kontrolieriaus būti negali. Kiekvienas pats sau yra teisėjas ir kūrėjas. Svarbu nepiršti savo įsivaizdavimo, bet likti išgirstam. Šioje kelionėje turi pasitikėti vienas kitu ir kartu žengti pirmyn.

Yra skirtumas tarp veiksmo, kuris užvaldo tave, ir veiksmo, kurį valdai tu. Vienu metu tu pasileidi tėkmei, patekdamas į kitokią erdvę, kitokį pasaulio supratimą. Tuo metu esi valdomas veiksmo, nutrūkęs nuo Pasaulio. Taip atsitinka panėrus į veiksmą su visa savo sąmone ir atsidūrus komforto zonoje. Antru atveju, tu valdai veiksmą, nepaleisdamas savęs sąmonės tėkmei. Tai galimybė tobulėti, atrasti, klysti bei mokytis, plėsti ribas.

Performansas - veiksmo laisvė. Tačiau tai nėra pasirodymas. Tai nėra šou, leidžiantis

žiūrovui pasimėgauti ir atsipalaiduoti (nebent būtų toks sumanymas). Mes ateinam parodyti ne tai, ką mokame daryti geriausiai, tą galima pamatyti cirke ar televizoriuje. Mes ateiname patirti ir plėsti ribas. Patirtis negali būti nuspėjama, ji yra individuali ir nepasikartojanti. Kiekvienas žiūrovas, kiekvienas, patiriantis tą pačią kelionę, perleidžia ją per savo suvokimą. Būtent todėl mes nesukonkretiname, nepamokslaujame, nedramatizuojame. Mintis yra, tačiau kiekvienas ją supranta skirtingai. Tame ir yra paslaptis, tame ir yra susižavėjimas.

Žmonėm gera matyti netobulumą. Gera geisti pamatyti netobulumą kitame. Kuomet griūna

susižavėjimo burbulas, lieka pasaulis be melo. Pasaulis su irimu, puvimu, su mirtimi. Ir tame galima atrasti vietos sau. Būti tokiam pačiam netobulam, negražiam, tikram. Performansas mus tarsi suvienija į vieną realybę, kur nebelieka vertinimo. Vyksta gyvenimas, su visu jo grožiu ir bjaurumu, su dailiom apžėlusiom kojom, su purvinom mintim prie altoriaus. Ir nebelieka vietos baimėms būti negražiam, netobulam, mirtingam.

Beribės ribos. Įdomiausia, vaikščioti pakraščiais. Kuomet žengi į nežinią, užtikrintai, be baimės. Žingsnis po žingsnio praplėti savo galimybes, tobulėji, o pritrūkus drąsos, grįžti į pradžią. Svarbu niekada neužmiršti, kur yra ta pradžia. Nereikia ieškoti tobulumo, reikia ieškoti malonumo pačiame ieškojime. Atrandant vis daugiau kompozicijų, proporcijų, perspektyvų. Po savęs paliekant patirtis ir istoriją. Kartais tenka apeiti perimetrus, kad ramia sąžine grįžtum į centrą.